1 –

Nors esu dar pakankamai jaunas, „ups and downs” savo gyvenime turėjau pakankamai, todėl laisvai galiu jį prilyginti ne ypatingai linksmam pasivažinėjimui amerikietiškais kalneliais. Nuo devintos klasės mano gyvenimą periodiškai temdo juoduliai. Iš pradžių aš nežinojau, kaip su jais tvarkytis, buvau sutrikęs, liūdnas, liejau pyktį ant pirmo pasitaikiusio, dažniausiai, man artimo žmogaus, man atrodydavo, jog manęs niekas nesupranta ir niekas nenori suprasti.

Atrodė, jog net pasipasakojus artimam draugui viduje nepasidaro lengviau. Tokie pasikartojantys epizodai mane vis dar persekioja iki šiol, tačiau dabar aš žinau, kad padeda rašymas. Kaskart, kai jaučiu, kad man blogėja, imu tušinuką, užrašų knygutę ir pradedu rašyti. Rašau bet ką fikcijas, tai, kas neramina, kas skaudina. Stengiuosi kuo detaliau aprašyti savo liūdesį ar nuoskaudą, tokiu būdu analizuodamas priežastis.

Rašymas leidžia man atsipalaiduoti, detalizuotai išlieju visas emocijas ant balto popieriaus lapo. Taip neužkraunu kitų savo problemomis ar nerimu, tampu ramesniu tai dienai, man palengvėja.