Pastaruoju metu nemažai galvoju apie pyktį. Skaitydama apie jį supratau, kad atvėriau ištisą Pandoros skrynią, visgi, tai yra emocija, kuri gali būti ir produktyvi, ir destruktyvi, tačiau dažnai mes nenorime apie ją kalbėti. Vis dėlto, kas yra pyktis ir kaip mums elgtis, kai jį jaučiame?
Pyktis – aktyvi neigiama emocija, kurią dažniausiai sukelia fizinis skausmas, nesąžiningas elgesys, priešiškumas mūsų pažiūroms arba kliūtys, stabdančios nuo gyvenimo tikslų siekio. Pyktis yra susietas su mūsų pasąmoniniu atsaku „fight–flight–freeze”, jis paruošia mus staigiai reaguoti į situacijas, kurios kelia grėsmę mūsų arba mūsų artimųjų gerbūviui. Nors ši emocija yra puikus gynybinis mechanizmas, jo perdėtas naudojimas gali pakenkti mūsų santykiams ir sveikatai, labiausiai – širdžiai, todėl svarbu mokėti jį reguliuoti, bet, iš kitos pusės, ir mokėti išreikšti apskritai!
Reikalas tas, kad pyktis neretai yra priimamas taip, lyg tai būtų iš prigimties tik blogas dalykas. Man atrodo, problema yra ne pačiame pyktyje. Tai tik emocija. Svarbiau yra tai, ką mes darome su savo emocijomis. Ar mes jas atmetame, slepiame, neigiame, ar atvirkščiai – priimame? Juk emocijos yra ne kas kita, kaip informacija, kaip tam tikra situacija priverčia mus jaustis.
Nereguliuojamas pyktis persiduoda kitose gyvenime srityse, dėl ko jo „nepaaiškinami” protūkiai paliečia žmones, kurie nekelia jokios grėsmės. Būtina sukonkretizuoti savo pyktį, išsiaiškinti, iš kur jis kyla. Tai yra aktyvus signalas apie problemą, todėl ir turi surasti, kas yra tikra problema, kuri nukreipia visas tavo jėgas ir dėmesį. Identifikavus problemas, reikia ieškoti priemonių, kaip jas spręsti, mažinti, gesinti.
Galiausiai, konkretus pyktis yra labai naudingas. Jis gali netgi praturtinti gyvenimą, tarkime, mūsų egzistencinis pyktis dėl socialinės neteisybės gali pastūmėti sukelti ištisus judėjimus, pasinerti į aktyvizmą, savanorystę ar kitą altruistišką veiklą. Pyktis yra puikus įrankis, tiesiog juo reikia mokėti naudotis.
Reakcija į pyktį
Pyktis ir baimė yra natūrali reakcija, kai susidūriame su kitų žmonių agresija. Jei pradedi verkti, kai kažkas šaukia ant tavęs, tu nesi "pernelyg jautrus". Mes pasąmoningai reaguojame į pyktį kaip į grėsmės ženklą – ši reakcija gelbėja žmones nuo nelaimių tūkstančius metų. Tiesa, dabartinėje komunikacijoje yra daug daugiau niuansų, todėl ir į pyktį galima išmokti pažvelgti skirtingai.
Susidurti su pykčiu be abejo yra nemaloni būsena. Mes jaučiamės pažeidžiami, į kraują patekę streso hormonai sukelia raumenų įtampą, prakaitą, padažnėja širdies ritmas. Norint jaustis saugiau patekus į konfliktinę situaciją, siūlau pirmiausia nepamiršti kvėpavimo ir nepasiduoti organizmo panikai.
Konflikto metu siūlau sustoti ir paklausti savęs – kokia tavo reakcija į pyktį? Ar ją lydi tavo išankstiniai nusistatymai ir praeiti išgyvenimai, ar tu tikrai jautiesi, kad su tavimi šiuo atveju elgiasi nesąžiningai? Jeigu jautiesi saugiai, pabandyk garsiai pareflektuoti pykčio kilmę, priimk atsakomybę už savo klaidas, bet ir neprivalai sutikti su viskuo, ką sako kitas. Jeigu to padaryti nepavyksta ir situacija eskaluoja – pasiūlyk padaryti pauzę ir išeik pasivaikščioti ("Tavo žodžiai mane skaudina, todėl aš einu prasieiti, pasakyk, kai būsi pasiruošęs kalbėtis") .
Ironiškai, bet daugelis žmonių užsiplieskia dėl to, kad jie jaučiasi pažeidžiami ir jiems skauda, todėl pyktį reikia išmokti priimti kaip pagalbos šauksmą ir pabandyti nuoširdžiai išklausyti žmogų ("Aš suprantu/matau, kad tu pyksti ir noriu kartu išsiaiškinti priežastis, bet man būtų kur kas lengviau, jeigu nešauktum").
Iš kitos pusės, dažnas žmogus bijo bet kokios konfliktinės situacijos, kas gali stabdyti nuo asmenybės progreso. Tai gali būti toksiškų santykių, nuolatinių konfliktų šeimoje pasekmė, pavyzdžiui, galbūt anksčiau gyvenime nemažai žmonių baigė draugystę barniu, todėl pyktis pradėjo asocijuotis tik kaip destruktyvus, blogas įvykis. Konfliktų baimę gali nulemti žema savivertė, dėl kurios bet koks puolimas tampa kritika sau, arba paisai tik kitų žmonių emocijų ir nemanai, kad tavo pyktis svarbus. Yra ir tokių žmonių, kurie yra buvę labai mažai konfliktinių situacijų ir tiesiog neturi įgūdžių su jomis tvarkytis. Visgi svarbu išmokti nepamesti galvos konfliktinėje situacijoje, pažinti savo santykį su pykčiu ir to santykio kilmę – tai padeda įgyti daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir išlavinti savo emocinį intelektą, visgi komunikacija yra ne tik pokalbiai apie jausmus neutraliu tonu, bet ir gebėjimas išklausyti ir iškomunikuoti sudėtingose situacijose.
Slopinimo problema
Žmonės, kurie niekada nepyksta, kelia man nerimą. Tai nėra normalu ir taip neturėtų būti, kad ir kaip visuomenėje būtų populiari pozityvi psichologija, self-help knygos ir bendras neigiamų emocijų demonizavimas.
Slopinamas pyktis niekur nedingsta. Suprantama, ne visada atrodo priderama įsivelti į konfliktus, tačiau neišreikštos emocijos kaupiasi, ko pasekoje jos gali būti išlietos ant artimųjų, kurie su jomis nesusiję. Taip pat, pykčio engimas daro įtaką mūsų emociniam intelektui – nuolat slopindami savo emocijas mes sunkiau atpažįstame kitų žmonių pyktį, patiriame frustraciją dėl prastos komunikacijos, ko pasekoje neretai išsivysto nerimo sutrikimai. Fiziškai, slopinamas pyktis labiausiai neigiamai veikia širdį ir kraujagysles, silpnina imunitetą, susikaupimą.
Galimi organizmo ženklai slopinant emocijas: miego sutrikimai, dantų griežimas, nuovagis, nerviniai tikai veide, įtempta nugara/pečiai, skrandžio opa, perdėtas mandagumas, požiūris, kad visus sunkumus turi ištverti su šypsena veide, pasyvumas gyvenime (bet kokio konflikto vengimas), pasyvi agresija, perdėtas ironizavimas kalbėjimo manieroje, ciniškas požiūris, susierzinimas dėl menkniekių, kompulsyvus elgesys, polinkis į priklausomybes, depresija ir nerimo sutrikimai be akivaizdžios priežasties, žema savivertė.
Norint išlaisvinti savo emocijas, reikia pažvelgti į gilumines viso to priežastis. Jeigu sunkiai atrandate priežastis vieni, kreipkitės pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą, kuris galės nukreipti jus tinkama linkme. Dažniausiai emocijų slopinimui turi įtakos mūsų artima aplinka – galbūt vaikystėje ar paauglystėje buvo situacijų, kai jūs turėjote slėpti savo emocijas, šeimoje nuolat buvo pykčiai arba, atvirkščiai, išvis nebuvo reiškiamas pyktis. Taip pat prisideda mūsų visuomenės požiūris, kad neigiamos emocijos neturi būti reiškiamos viešai ir yra blogos, kaip ir apskritai mūsų baimė būti nesuprastais, atstumtais.
Išanalizavus problemas, svarbu nuoširdžiai išreikšti savo pyktį. Tai nebūtinai turi būti tiesioginė agresyvi konfrontacija, galima parašyti laišką tam, ant ko pykstate arba atrasti vietą ir laiką civilizuotam nuoširdžiam pokalbiui. Be to, galima nukreipti savo pyktį ir išlieti kitoje, saugioje erdvėje – leidžiant sau išsišaukti, trankyti pagalvę, užsiimti aktyviu sportu.
Paskutinis žingsnis – atleisti sau. Visa tai yra žmogiškos patirtys, kurios reikalauja laiko ir energijos, todėl verta atrasti vietos vidinės taikos atradimui, sveikatos ir gerbūvio puoselėjimui.
Galų gale, pyktis ir kitos neigiamos emocijos irgi yra asmenybės dalis, todėl jas ignoruojant mes neleidžiame pilnai pažinti savo asmenybės, kaip ir geriau suprasti kitus.
Pasipiktinimo bangos
Pastebėjote, kaip mes bijome konfliktų akis į akį, bet daugelis stačia galva neria į juos virtualioje erdvėje? Protestai, debatai, forumai, komentarų paklodės… Plati įvairovė. Pasipiktinimas (ang. outrage) nėra toks asmeninis kaip pyktis, bet jis toks pats užkrečiamas, tęstinis. Greičiausiai, tam įtakos turi anonimiškumo laisvė ir atrodo, kad tokiose sąlygose žmonės sumenkina savo emocijų įtaką.
Iš vienos pusės, pasipiktinimas yra naudingas, kadangi jis gina visuomenės vertybes arba formuoja naujas. Pasipiktinimas sukūria sąlygas kalbėti apie sunkias temas ir nuolatinis dialogas neleidžia pamiršti ribų. Taip pat, tam tikrais atvejais, tai gali būti gyvybiškai svarbi priemonė ginant nuskriaustą individą arba bendruomenę, pavyzdžiui, vyras naudoja smurtą prieš moterį ir visuomenė pasmerkia vyro elgesį.
Žmonės neretai reaguoja į visą pasipiktinimo kultūrą kaip į pikantišką serialą. Mus jaudina šokiruojantys įvykiai, pagaminantys mums papildomo adrenalino per dieną. Tuo pačiu pasąmoningai mes mokomės iš kitų žmonių reakcijų, kas yra socialiai priimtina ir ne mūsų aplinkoje, ko mums patiems verčiau nesakyti ar nedaryti. Mes norime priklausyti bendruomenei ir būti suprasti, tai yra žmogiška.
Problema tame, kad neretai pasipiktinimo kultūra tampa agresijos išraiška ir lengvas kelias suskirstyti žmones į stovyklas „mes vs. jie”. Atrodo, kad pasipiktinimą supantis egoizmas lengvai aptemdo protą. Emocijų stiprumas, minios palaikymas sufleruoja mums, kad mūsų elgesys yra pateisinamas ir moraliai pažangesnis nei „tų kitų”.
Mums patinka pykti „dėl gerų priežasčių”, nes tai priverčia mus jaustis progresyvesniais, teisingais ir pasitarnaujančiais visuomenei. Bet mes dažnai pamirštame, kad pasipiktinusia minia daug paprasčiau manipuliuoti, nukreipti dėmesį nuo galbūt aktualesnių, svarbesnių klausimų.
Galiausiai, pasipiktinimas atrodo kaip… keistas fenomenas. Dabar jis toks gajus ir suprantama, dėl ko, tačiau atrodo, kad toks didelis diskusijų triukšmas nėra visada toks naudingas. Kartais norisi paklausti savęs – ar mes tikrai turime reaguoti į kiekvieną stimuliaciją? Kiek tai padeda mūsų asmeniniam tobulėjimui ar artimiausiai aplinkai? Galų gale, kaip ir su kiekvienu pykčiu, ar mes tikrai pykstame dėl būtent tos problemos, ar iš tikro išliejame pyktį, kuris yra nukreiptas į visai kitus žmones? Kaip yra pasakęs komikas Joey Diaz, galbūt vietoj pikto komentaro rašymo geriau paskambinti savo artimiesiems ir pasakyti, kad juos myli. Tai užtruks tiek pat laiko ir greičiausiai visiems atneš daugiau naudos.
Pirmą kartą paskelbta 2021-11-04.