Vienas mano savaitgalis prasidėjo skambučiu į Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrą (Vasaros g.) su klausimu – o kaip pas jus patekti? Moteris atsakė, lyg skaitytų: „Iš pradžių turite gauti siuntimą iš psichiatro, kuris nustato jums diagnozę ir įtraukia į eilę, vis tiek reikės kažkiek palaukti, jeigu reikalas skubus, kviečiate greitąją pagalbą, kuri nustatys situacijos rimtumą.”
Taip prasidėjo mano kuklus tyrimas tema, kuri daugeliui vis dar siejasi su politiniu susidorojimu ir žmogaus pavertimu „daržove” – psichiatrinėmis ligoninėmis Lietuvoje. Šiandien aš nenagrinėsiu sisteminių problemų – apie jas vėliau, kai tam labiau subręsiu ir turėsiu daugiau žinių, nors ir be gilios analizės akivaizdu, kad psichinei sveikatai skiriamas per mažas finansavimas ir pernelyg dažnai nusisukama į medikamentinį gydymą, kurio daugeliui nebūtinai reikia. Vietoj to, pastarasias kelias savaites kalbinau žmones, kuriems teko gulėti Lietuvos, iš esmės Vilniaus, psichiatrinėse ligoninėse ir rinkau jų įspūdžius bei patarimus apie šias įstaigas. Viliuosi, kad šis tekstas padės truputi geriau suprasti ir mažiau bijoti šių mistifikuojamų vietų, jeigu svarstytumėte gydymą psichiatrinėje.
Paskaičiavau, kad Lietuvoje yra 7-ios psichiatrinės ligoninės ir 15-a ligoninių, turinčių psichikos ligų skyrius, o vienintelė privati įstaiga – Ąžuolyno klinika Vilniuje. Apie ją, beje, girdėjau nemažai gerų atsiliepimų, kas nelabai stebina – tai yra labai maža klinika, todėl specialistai gali skirti daugiau dėmesio individualiam pacientui. Visgi, pastebėjau, kad dalis žmonių nenori ten gultis, kadangi Ąžuolyne yra labai griežta tvarka, pavyzdžiui, prieiga prie telefono yra ribotą laiko tarpą, kas turi ir privalumų, ir trūkumų.
Kalbant apie apribojimus, psichiatrinėse jų yra nemažai dėl pačių pacientų saugumo. Atvykus į ligoninę, paciento daiktai yra apieškomi, konfiskuojami laidai, aštrūs daiktai, vaistai, dažnoje įstaigoje paimamas kompiuteris, galima pasikrauti telefoną tik paprašius darbuotojų. Išrašius iš ligoninės, visi daiktai grąžinami.
Pastebėjau tendenciją, kad pacientų patirtys dažniausiai skiriasi pirmą savaitę. Tam turi įtakos tai, kaip asmuo patenka į ligoninę – jeigu gaunamas psichiatro siuntimas, procesas yra sklandesnis, kadangi yra aiški diagnozė, gydymosi priežastis. Ūmūs pacientai, atvežti greitosios, iš pradžių patenka į griežtesnius skyrius, kur jie yra reguliariai stebimi darbuotojų. Suprantama, kad sumažėjęs privatumas sukelia diskomfortą, tačiau svarbu nepamiršti, kad šis laikotarpis yra reikalingas diagnostikai ir apsaugai nuo potencialios žalos prieš save ar kitus.
Nepaisant to, daugelis patirčių skamba panašiai, kaip ir bet kokioje kitoje ligoninėje – panašios palatos, panašus maistas (patartina pasiimti kažkokį savo mėgstamą užkandį arba paprašyti, kad atvežtų artimieji), panaši kiek vėsoka, nuasmeninta atmosfera, kurioje daugeliui įsiminė draugiški ryšiai tarp pacientų, neretai geru žodžiu paminimas personalas.
Visose ligoninėse yra konkretus laikas skirtas maitinimui ir veikloms, tačiau užsiėmimų skaičius ir pobūdis yra labai skirtingas. Pavyzdžiui, Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje (Naujojoje Vilnioje) susitikimai su gydytoju-specialistu yra gana reti. Apskritai, išlieka tendencija skirti didesnį prioritetą medikamentiniam gydymui, bet bent jau dozės skiriamos atsižvelgiant į individą, stebima paciento būklė ir reakcija į vaistus. Savo užimtumu labiau išsiskiria Vasaros g. Dienos stacionaro skyrius, kuriame paslaugos teikiamos po gulėjimo ligoninėje arba gavus psichiatro siuntimą.
Aukščiau minėjau, ko neverta imti, arba kas bus laikinai konfiskuota. O ką reikėtų turėti su savimi? Patariu susiruošti kaip į trumpą kelionę arba planinę operaciją – rūbai, higienos priemonės, šukos, šlepetės, kažkiek pinigų, vandens, rankšluostis, asmeniniai dokumentai, taip pat verta pasiimti kompensuojamų vaistų knygelę, jeigu tokią naudojate ir kažką, kuo užsiimti laisvalaikiu kaip užrašinė, knygos (nors neretai psichiatrinės turi ir savo mažą biblioteką). Be to, galite paimti ir kažkokį asmeninį mielą sau daiktą iš namų, kaip, pavyzdžiui, savo mėgstamą puodelį – taip viešnagė bus jaukesnė. Jeigu atvykote be daiktų, galite gauti rūbų iš ligoninės – iš pradžių kiek nustebau tai sužinojusi, bet, pasirodo, anksčiau buvo įprasta praktika visus besigydančius perrengti ligoninės uniforma.
Dar pratęsiant apie jaukumą, kiek pastebėjau iš žmonių patirčių, dalis susidūrė su įvairaus lygmens diskomfortu – vieni pasigedo šilumos bendravime su personalu, kai jautėsi pažeidžiami, dalį nustebino kitų pacientų neįprastas elgesys, bet didžioji dauguma pažymėjo supratingumą, empatiją aplinkoje. Apskritai, tokiose situacijose verta būti pragmatiškais – galbūt ne visi pacientai gauna tiek pat dėmesio, arba nepavyksta iškomunikuoti visų savo poreikių. Siūlau stengtis kuo aiškiau ir paprasčiau komunikuoti, ko jums reikia, kadangi personalas yra ribotas išteklis ir jie į situaciją žiūri profesionaliai – jų tikslas yra kuo greičiau.
Pirmą kartą paskelbta: 2021-12-14